Maršas aidėjo per lėtai, sunkiai taikiau žingsnius prie jo ritmo.
Laimė, kelias buvo trumpas. Galų gale priėjau. Edvardas ištiesė ranką. Čarlis paėmė mano plaštaką ir pagal seną kaip pasaulis tradiciją įdėjo ją į Edvardo delną. Paliečiau šaltą jo odos stebuklą ir pasijutau lyg namie.
Mūsų priesaikos buvo paprastos, ištartos milijonus kartų, nors tokia kaip mudviejų pora tai sakė pirmą kartą. Paprašėme pono Vėberio padaryti vieną nedidelį pakeitimą. Jis mielai pakeitė eilutę "kol mirtis mus išskirs" į "kol abu gyvensime".
Tą akimirką, dvasininkui tariant šiuos žodžius, mano pasaulis, taip ilgai stovėjęs aukštyn kojomis, regis, grįžo savo vieton. Supratau, kokia paika buvau, kad bijojau - lyg tai būtų gimtadienio dovana ar koks trikdantis pasirodymas, pavyzdžiui, išleistuvių vakarėlis. Žiūrėjau į švytinčias, pergalingas Edvardo akis ir žinojau, kad aš taip pat laimiu. Nes niekas nesvarbu, išskyrus tai, kad būsiu su juo.
Nesusivokiau verkianti, kol prireikė ištarti priesaiką.
- Taip, - vos girdimai sušnabždėjau, mirkčiodama, kad pamatyčiau jo veiką.
Kai atėjo eilė kalbėti jam, žodžiai skambėjo aiškiai ir džiaugsmingai.
- Taip, - prisiekė jis.
Ponas Vėberis paskelbė mus vyru ir žmoną, tada Edvardas ištiesė rankas ir atsargiai suėmė mano veidą, lyg jis būtų gležnas kaip virš galvų plevenantys žiedlapiai. Akinama ašarų bandžiau suvokti neįtikimą tiesą, šis nuostabus vyras MANO. Atrodė, iš jo auksinių akių taip pat ištrykš ašaros - jei tai būtų įmanoma. Jis palenkė galvą prie manęs, pasistiebiau ant pirštų galų ir su puokšte rankoje apglėbiau jo kaklą.
Jis bučiavo mane švelniai, susižavėjęs; užmiršau minią, vietą, laiką, priežąstį... Teprisiminiau, kad jis mane myli.
Laimė, kelias buvo trumpas. Galų gale priėjau. Edvardas ištiesė ranką. Čarlis paėmė mano plaštaką ir pagal seną kaip pasaulis tradiciją įdėjo ją į Edvardo delną. Paliečiau šaltą jo odos stebuklą ir pasijutau lyg namie.
Mūsų priesaikos buvo paprastos, ištartos milijonus kartų, nors tokia kaip mudviejų pora tai sakė pirmą kartą. Paprašėme pono Vėberio padaryti vieną nedidelį pakeitimą. Jis mielai pakeitė eilutę "kol mirtis mus išskirs" į "kol abu gyvensime".
Tą akimirką, dvasininkui tariant šiuos žodžius, mano pasaulis, taip ilgai stovėjęs aukštyn kojomis, regis, grįžo savo vieton. Supratau, kokia paika buvau, kad bijojau - lyg tai būtų gimtadienio dovana ar koks trikdantis pasirodymas, pavyzdžiui, išleistuvių vakarėlis. Žiūrėjau į švytinčias, pergalingas Edvardo akis ir žinojau, kad aš taip pat laimiu. Nes niekas nesvarbu, išskyrus tai, kad būsiu su juo.
Nesusivokiau verkianti, kol prireikė ištarti priesaiką.
- Taip, - vos girdimai sušnabždėjau, mirkčiodama, kad pamatyčiau jo veiką.
Kai atėjo eilė kalbėti jam, žodžiai skambėjo aiškiai ir džiaugsmingai.
- Taip, - prisiekė jis.
Ponas Vėberis paskelbė mus vyru ir žmoną, tada Edvardas ištiesė rankas ir atsargiai suėmė mano veidą, lyg jis būtų gležnas kaip virš galvų plevenantys žiedlapiai. Akinama ašarų bandžiau suvokti neįtikimą tiesą, šis nuostabus vyras MANO. Atrodė, iš jo auksinių akių taip pat ištrykš ašaros - jei tai būtų įmanoma. Jis palenkė galvą prie manęs, pasistiebiau ant pirštų galų ir su puokšte rankoje apglėbiau jo kaklą.
Jis bučiavo mane švelniai, susižavėjęs; užmiršau minią, vietą, laiką, priežąstį... Teprisiminiau, kad jis mane myli.
