...Vingrią melodiją papildė fanfaros. Supratau, kad tai ženklas man.
- Tik nepaleisk manęs, tėti, - sušnabždėjau. Čarlis tvirtai paėmė mane už parankės.
Kaskart po vieną žingsnelį, tariau sau, mums pradėjus leistis letu maršo ritmu. Nepakėliau akių, kol po kojomis pajutau tvirtą žemė, nors girdėjau, kaip man pasirodžius ima murmėti ir šnarėti svečiai. Nuo tų garsų skruostus užliejo raudonis; žinoma, to iš manęs ir reikėjo tikėtis.
Vos nulipusi nuo klastingųjų laiptų, ėmiau žvalgytis jo. Akimirką mano dėmesys patraukė gausa baltų dirbtinių žiedų, girliandomis kabančių visame kambaryje. Jie buvo perpinti baltais lengvais kaspinais. Bet atplėšiau akis nuo išdabintų skliautų ir apžvelgiau atlasu išpuoštų kėdžių eiles - dar skaisčiau išraudau išvydusi visas tas sužiurusias į mane akis, - ir galiausiai išvydau jį, stovintį baltų gėlių arkoje su dar daugiau kaspinų.
Beveik nemačiau šalia jo stovinčio Karlailo ir už jųdviejų pasislėpusios Andželos tėvo. Nepastebėjau nei savo mamos, turinčios sėdėti pirmoje eilėje, nei naujosios šeimos, nei kitų svečių - dar ateis jų eilė.
Temačiau Edvardo veidą; jis užpildė mano regėjimą, užtvindė mintis. Akys buvo liepsnojančio aukso spalvos; tobulas veidas atrodė bemaž rūstus nuo stiprių jausmų. Sutikęs mano susižavėjusį žvilgsnį jis nusišypsojo kvapą gniaužiančia džiaugsminga šypsena.
Tik tvirta Čarlio ranka sutrukdė galvotrūkčiais pulti prie jo.
- Tik nepaleisk manęs, tėti, - sušnabždėjau. Čarlis tvirtai paėmė mane už parankės.
Kaskart po vieną žingsnelį, tariau sau, mums pradėjus leistis letu maršo ritmu. Nepakėliau akių, kol po kojomis pajutau tvirtą žemė, nors girdėjau, kaip man pasirodžius ima murmėti ir šnarėti svečiai. Nuo tų garsų skruostus užliejo raudonis; žinoma, to iš manęs ir reikėjo tikėtis.
Vos nulipusi nuo klastingųjų laiptų, ėmiau žvalgytis jo. Akimirką mano dėmesys patraukė gausa baltų dirbtinių žiedų, girliandomis kabančių visame kambaryje. Jie buvo perpinti baltais lengvais kaspinais. Bet atplėšiau akis nuo išdabintų skliautų ir apžvelgiau atlasu išpuoštų kėdžių eiles - dar skaisčiau išraudau išvydusi visas tas sužiurusias į mane akis, - ir galiausiai išvydau jį, stovintį baltų gėlių arkoje su dar daugiau kaspinų.
Beveik nemačiau šalia jo stovinčio Karlailo ir už jųdviejų pasislėpusios Andželos tėvo. Nepastebėjau nei savo mamos, turinčios sėdėti pirmoje eilėje, nei naujosios šeimos, nei kitų svečių - dar ateis jų eilė.
Temačiau Edvardo veidą; jis užpildė mano regėjimą, užtvindė mintis. Akys buvo liepsnojančio aukso spalvos; tobulas veidas atrodė bemaž rūstus nuo stiprių jausmų. Sutikęs mano susižavėjusį žvilgsnį jis nusišypsojo kvapą gniaužiančia džiaugsminga šypsena.
Tik tvirta Čarlio ranka sutrukdė galvotrūkčiais pulti prie jo.
