IRC-Galleria

Iš dugno į didesnį dugną krito
taip moka ne žmogus, tik jo esybė
pasvėręs nežinią, smalsumą, norą išsiskirti
vis vien krenti į liūną su visais numirti

kas sakė kad kitoks tai ypatingas
kas nori brist per stiklą, o ne eit per šilką
ir tik beprotis leis gyvenimą gadintis
paklysti kaip avelė pilkumos platybėj

Bet aš skrendu su gijomis mįslybių
manau kas durnas, tas protingas
o ar kvailių pasauly ne geriausia būtų
Išlikti žmogumi nors ir su etikete durniaus

Už atvirumą tos širdies,
Už vasaros dainas skambias
Dėkoti angelui turiu,
Kurį aš pavogiau nuo debesų.

Širdis kvėpuoja tik dėl jos –
Ugninės sielos iš anapus.
Jei verktų ji, dangus nedovanos
Ir debesų kalnais užverstų dangų.

Tu man kaip miškas, oras ir vanduo –
Tyriausias turtas Dievo duotas.
Su tavimi gyvenimu džiaugiuos
Palikus žilą žolę už dulkėtų vartų.

Vėjo nešamus žodžius tau pasakysiu
apie kurpes, ašaras gailias
Kai į mėlyną rugpjūtį
Fėjos neša stiklo pasakas žilas

Nebėra ribų tarp realybės
Svajos pinas proto vinguriais
Į pasaulį žengia naujas mitas
Apie žmogų vaikiškais sparnais

balčiausiom plunksnom rankas nuklosiu
nušoksiu nuo proto ašies
Į jūros gelmes su laivais pasiduosiu
Nėra jau kitos išeities

Nori verki griaudėki griausmais
Spynomis sau kūną jauną sužaloki
Bet išlenda begėdė prigimtis
Ir braunasi jaunatviškas godumas

Šaltu bučiniu jis rėžias man į skruostą
Speigu mano galūnėm nevalingai trinasi
Nesupranta nelabasis, kad man skauda.
Savo žvangančiu jausmu su manimi dalinasi.

Kaip seno surudyjusio metalo durklas
Jis raižo mano gyslų giją
Pasėmės šilumą, suardęs man ramybę
Užbaiginėja tai, ką jau seniai pradėjo

-Paleisk, šaukiu kol dar širdis ne akmeninė
-Palik tu mano gyastį, bjaurybe!
Te nelabasis ugnimi ištirpdo tavo rūbą
Ir sugražina man tą jaukią šilumą į kūną.

Mažutė mergytė timptelėjo motinai už sijono ir sako:
- Motut, argi ne gražiai šitą pievutę gėlytės papuošė?
- Ne, čia viskas taip pat, kaip ir vakar - pilka.

Balton drobulėn laimę supakuosiu
Išsiųsiu ją su vieversio klyksmu
Paleidus padarą laisvon padangėn suokti
Nuošiol žmogus aš vienas - be jausmų

Lietus nuplovė žiedus vasarinius
Bijūnas pilkas, rožė vėl pilka
Spalvų paletę pesimistams padalinus
Aš laimės apsupta negu tada

Kas gėrio sėklą dirvoje sodina
Kas širdis laiso rūpesčio dainom
Ir perlų vėriniais džiaugsmu dabina
Laimingas bus tas atvaizdas žmogaus.